- krunėti
- krunė́ti, krùna (krùni K), -ė́jo intr. 1. žr. kriunėti: Senis išvien krùna Brt. Jonas vakar važiuodamas sušalo kojas, todėl šiandien kruna Snt. Jau pradėjo krunė́t – gal džiova Ut. Kad nors vasarą nustotum krunė́t! Ds. Mūsų senelis dar tebekruna Sml. Kol gi tu čia krunėsi: gulk ar eik dirbti! Kp. Kap tik atšąla oras, tai ir krùni per naktis Rdm. Nustok rūkęs – nustosi ir krunė́jęs Sn. Nor jau prie žmonių nekrunėk! Pns. Nei neužmigau – visą naktį krunėjau Mrs. Krùna kap geras diedas Krsn. Ir vaikai be buksvų, ir krunė́dami diedai kožnas ir kiekviens tavo šauną garbina dainą K.Donel. | Katė krùni Iš. ^ Verk, krunė́k – nuog vyro nebėk Vlk. 2. sirgti, sirguliuoti: Jau jis krùna, jau jo neilga buitis Vlk. Ingaravo galvas, ir krùna beveik visa draugė Mrs. Baltrukas krùna ir krùna, neilgai jau gyvens Krok. \ krunėti; atkrunėti; iškrunėti; nukrunėti; prakrunėti; sukrunėti; užkrunėti
Dictionary of the Lithuanian Language.